Praėjusią savaitę kartu su kolegomis turėjau progos praleisti tris labai įdomias dienas Ecobuild parodoje Londone, vienoje didžiausių tokio tipo renginių Europoje. Paroda susidėjo iš dviejų pagrindinių dalių. Vyko tvariems pastatams tinkamos produkcijos ir paslaugų paroda, kur buvo galima „pačiupinėti“ viską savo rankomis ir gauti rūpimus atsakymus tiesiai iš gamintojų. O kita, gal net svarbesnė dalis – paskaitos ir seminarai pačiomis įvairiausiomis temomis, pradedant nuo CO2 pėdsako mažinimo (angl. carbon footprint), baigiant apželdinimo sprendiniais ir bioįvairovės kūrimu. Dalinuosi savo įspūdžiais ir pastebėjimais.
Jau kuris laikas pastatų tvarumo kryptis pakrypo nuo aplinkosaugos link pastato naudotojų, nes susivokta, kad visgi pagrindinė pastato paskirtis yra suteikti sveiką, komfortišką ir saugią aplinką jo naudotojams. Ir viena „karščiausių“ šių dienų temų yra dienos šviesa ir žmogaus bioritmai, apie kuriuos jau esu rašiusi. Helen Loomes iš Trilux savo seminare pasakojo, kad dienos bėgyje mūsų organizmui reikalinga skirtingo atspalvio šviesa, nes pati gamta generuoja skirtingo atspalvio šviesą – ryte saulė būna ryški ir vėsi (melsva), dieną jau švelnesnė balta, o popiet į vakarą – dar švelnesnė gelsva.
Taigi iš ryto mūsų organizmas „sutampa“ su vėsesne melsva šviesa, kuri aktyvina ir kviečia energingai pradėti dieną. Vidurdienį puikiai jaučiamės natūralioje dienos šviesoje be dirbtinio apšvietimo. O vakarop reikalinga švelni, šilta gelsva spalva, kuri mus ramina ir „palydi“ namo. Jei visą dieną esame vieno atspalvio šviesoje, tai kažkurią dienos dalį apšvietimas ir mūsų organizmo poreikiai yra priešingi – šviesa ramina, kai esam pilni energijos, arba aktyvina, kai popiet kūnas „sulėtėja“. Taigi išeikvojame nemažai jėgų priešindamiesi apšvietimui savo darbo vietoje!
Kodėl dienos šviesa tokia svarbi? Todėl, kad esame Žemės, o ne biuro gyventojai 🙂 Todėl, kad per amžių amžius mūsų bioritmai prisitaikė prie saulės rato kiekvienu metų laiku ir tam, kad būtume sveiki, tokiu ritmu turime ir gyventi. Nes mūsų organizmas gamina hormonus pagal paros metą. Pavyzdžiui, melatoninas gaminasi, kai miegame, o testosteronas – kai esame budrūs. Atitinkamai keičiasi ir kūno temperatūra, naktį ji žemesnė, nei dieną. Taip pat ir kraujo spaudimas aukščiausias būna vakare. O apšvietimas patalpose visada vienodas… Tai reiškia, kad tik dalį dienos laiko patalpos šviesa sutampa su mūsų bioritmais. O visą kitą laiką vyksta prieštaravimas tarp mūsų natūralių poreikių ir aplinkos… Tuomet nei gerai jaučiamės, nei kokybiškai atliekame savo darbą.
Esame Žemės, o ne biuro gyventojai
Kokia išeitis? Vienoje patalpoje naudoti skirtingus šviesos šaltinius, kurie užtikrintų reikiamą šviesos temperatūrą, intensyvumą ir kryptį konkrečiu paros metu. Ar kas nors matėt tokią apšvietimo sistemą savo biure? O mokykloje? Universitete? Vaikų darželyje? Ligoninėje? Greičiausiai ne. Tačiau galima sau pagelbėti paprastomis priemonėmis. Jei patalpos šviesa šalta, tai ryte junkite ją, per pietus šviesą išjunkite visai, o vakarop junkite stalinę lempą su šilta šviesa. Jei patalpos šviesa šilta, tuomet reikia arba pakeisti lemputes į „vėsesnes“, arba rytais jungti kažkurį kitą šviesos šaltinį su šalta šviesa. O popiet šilta šviesa tinka. Aišku, tobuliausia, kai apšvietimo visai nereikia ir visą dieną mus lydi natūrali saulės šviesa, lyg būtume visai ne patalpoje, o kažkur gamtoje 🙂
Dar vienas labai įdomus faktas – mūsų akių lęšiuko spalva keičiasi su amžiumi. Jauni žmonės mato šviesą per skaidrų, baltą lęšiuką, o senstant vis „užsideda“ po gelsvo atspalvio sluoksnį. Todėl ir apšvietimo senyvo amžiaus žmonėms reikia kitokio.
Kadangi vyresnių žmonių akies lęšiukai jau ir taip tamsesni, jiems reikia šaltesnės šviesos, kad geriau matytų ir jaustųsi. Tai labai svarbu gydymo įstaigose, nes, pasirodo, tinkama šviesa padeda sveikti. Be to, kai namų aplinkoje yra vėsesnės šviesos, senoliams lengviau orientuotis erdvėje, jie geriau mato, ir taip išvengiama skaudžių kritimų.
Taip pat ne mažiau svarbi nakties tamsa, kurios mieste trūksta, nes šviečia gatvės žibintai, automobilių šviesos, prekybcentrių iškabos ar kaimyno langai. Arba dar būna šviesios naktys, kaip man teko patirti gyvenant Suomijoje. Tiesa, Helsinkis nėra taip toli šiaurėje, tai knygą prie lango skaityt galėdavau „tik“ iki 23val. Bet ir po to užmigti būdavo labai sunku ir miegas būdavo neramus. Priežastis ta, kad melatoninas gaminasi tamsiu paros metu, taigi miegamajame turi būti kuo tamsiau. Čia pagalba paprasta – tankios naktinės užuolaidos arba roletai, paslėpti „nepastebimi“ šviesos šaltiniai, tokie kaip wifi ar televizoriaus lemputė, kelionių metų labai padeda ir miegojimo akiniai/ kaukė (nežinau, kaip tiksliau juos pavadinti, angl. sleep mask).
Ir paskutinis niuansas – tinkamas šviesos šaltinio vietos parinkimas. Kad būtų pakankamai šviesos, bet nekristų šešėlių ten, kur mums reikia šviesos. Kaip pavyzdžiui, ant mano kompiuterio ekrano, nes šviesos šaltinis kabo tiesiai virš jo. Taip pat svarbu, kad šviesa neakintų ir neblizgintų ekrano (kompiuterio, projektoriaus ar televizoriaus). Stiklinis darbo stalas irgi ne pati geriausia mintis, kai šviestuvas kabo virš jo.
Dalyti patarimų, kaip įrengti apšvietimą, deja, negaliu, nes nesu dizainerė, tik galiu pastebėti, kad vieno šviesos „taško“ patalpoje laikai jau praėjo. Šiuolaikiniuose interjeruose kombinuojami lubiniai, sieniniai, staliniai, baldiniai ir kt. šviestuvai, kad žmogus pats galėtų pasirinkti jam konkrečiu metu tinkamiausią apšvietimo scenarijų, reguliuoti patalpos šviesos temperatūrą (atspalvį), intensyvumą ir švietimo kryptį.
O pabaigai pacituosiu seminaro autorės Helen Loomes šmaikštų pastebėjimą, kad šviesa yra narkotikas. Mums jo gyvybiškai reikia. Kasdien. Geriau, žinoma, natūralaus 🙂