Ecobuild parodoje, kurioje prieš mėnesį lankiausi, buvo daug kalbėta ir apie miesto žalumą. Savo patirtimis dalijosi  specialistai – landšafto architektai, ekologai, apželdinimo inžinieriai. Jie savo sritį vadina žaliąja  infrastruktūra (angl. Green infrastructure), kas trumpai tariant yra profesionalus miestų erdvių želdinimas. Turbūt nereikia sakyti, kad tie keli vazonai su našlaitėm prie paradinių ofiso durų, kuriuos mes paprastai matom, tikrai nėra nei žalioji, nei infrastruktūra 🙂 Turiu minty žalumos turinį ir apimtį.

Tuo tarpu tvaruolis pasirūpina ir tinkamu turiniu, ir pakankama apimtimi. Beje, to nedaro vien tik dėl vaizdo, bet siekia ir funkcinės naudos. Taigi žaliosios infrastruktūros tikslas yra ne tik džiuginti akį, bet ir spręsti urbanizuotoj erdvėj kylančias problemas. Tokias kaip triukšmas, užterštas oras, karštis, į lietaus kanalizaciją nebetelpantys lietaus vandenys per vasaros liūtis ir pan.  Vadinasi, apželdinimas turi daug daugiau funkcijų, negu mes galvojame. Na bent jau aš anksčiau tiesiog žinojau, kad žaluma yra gerai, bet iki šiol nebuvau sukonkretinusi sau, kuo ir kaip.

Pavyzdžiui, medžiai suteikia šešėlį, taip „vėsindami“ paviršius po jais. Tanki lapija taip pat apsaugo nuo taršos iš gretimų objektų, gatvių. Be to, ji – puikus triukšmo izoliatorius, nes garsas „pasiklysta“ tarp medžio ar krūmo lapų. Ką jau kalbėti apie tai, kad žaluma valo ir grynina orą, sugeria perteklinį paviršiaus (lietaus) vandenį, turtina bioįvairovę ir kuria estetinę vertę. Įdomu ir tai, kad vienas konkretus medis ar krūmas neatliks visų šių funkcijų, tik vieną kitą, pagal jam būdingas fizines savybes. Nes vieni turi didesnius lapus, kiti auga aukštesni, treti gražiau žydi. Taigi tam, kad visi jie darniai „suskambėtų“, reikia žinoti, kaip kur ką sodinti, įvertinti augalų vegetacinius laikotarpius, priežiūros ypatumus ir pan. Nes kai suvešės visi vienu metu, tai neprieisi nei uogų nuskinti, nei apgenėti, nei lapų surinkti 🙂

Dar viena įdomi tema buvo apie tai, kad miesto žaluma turi būti patyriminė. Kad žalių plotų mieste reikia žmogaus sveikatai. Fizinei IR mentalinei. Tačiau žaluma geriausiai veikia, kai žmogus ją patiria. Taigi žalias miesto erdves reikia daryti prieinamas žmogui (angl. Walk-in green spaces). Taip, apželdintas stogas yra puiku, ir jis tikrai prisideda prie bioįvairovės palaikymo ir apsaugos pastatą nuo įkaitimo. Tačiau, jei jis nėra prieinamas pastato naudotojams ir jie geriausiu atveju mato šį žalią vaizdą pro biuro langus, žalio stogo potencialas neišnaudotas iki galo. Žmonės tiesiog negali patirti  žalumos privalumų, ir toks apribojimas atima dalį žavesio. Jei užtektų matyti parką per langą, argi norėtume eiti po jį pasivaikščioti po sočių pietų? Jei mišką užtektų matyti per TV ar žurnaluose, tai ar svajotume apie savaitgalio pasivaikščiojimą miške?

Žmogui norisi patirti save kaip gamtos dalį.

Esame gamtos dalis, tik gyvendami miestuose vis rečiau tai prisimename. Bet natūralus poreikis grįžti prie to, kas mums artima, skatina ieškoti žalumos aplink mus ir ją patirti kuo dažniau. Nes esame gyvi ir mus traukia prie to, kas taip pat kvėpuoja, auga, žydi, lapoja…

Šiame kontekste prisiminiau savo pernykštį eksperimentą balkone. O vadinosi jis „žalias, poilsingas ir valgomas kampelis“ 🙂 Nes aš (kaip ir tvaruoliai) irgi norėjau ne tik grožio, bet ir praktinės naudos. Pradžia buvo labai įdomi ir nelengva, nes neturėjau jokio supratimo, kas gali augti balkone, kokia temperatūra ten būna vasarą, kaip dažnai ir gausiai reikės laistyti ir pan. Bet smalsumas nugalėjo ir štai kaip eksperimentas prasidėjo:

Balkono eksperimentas. Pradžia

Eksperimento eigoje mane nustebino tai, kad net ir „mini“ rūšys, pritaikytos auginti ant palangių ir balkonuose, gaudamos daug saulės ir vandens turi super pajėgumų peraugti savo standartą. Geriausias to pavyzdys – balkoniniai pomidorai, kurie vietoj 30-40cm užaugo iki 1.20m ir vietoj gausios saujos derliaus, atvedė vos po vieną kitą uogą. Bet lapai buvo gražūs 🙂

Balkono eksperimentas. “Pomidorai”

Taigi nepaisant to, kad viskas vyko ne visai pagal planą, manau, kad eksperimentas pavyko. Štai kaip poilsingas ir valgomas kampelis atrodė viskam sužaliavus.

Balkono eksperimentas pavyko

Kokios išvados seko iš šio žaliojo eksperimento? Na, kad man labai patiko 🙂 Ir kad žalumos patyrimas yra labai svarbu! Neužtenka matyti žalios pievos pro langą ar vartyti apželdinimo katalogus, kad pajustum tikrą žalumos jėgą. Reikia nerti į ją, būti joje, užuosti, paliesti, kvėpuoti, stebėti… Tik tada, kai patyri žalią spalvą, ji atskleidžia visus savo privalumus. Kitu atveju – tai tik dekoracija be praktinės vertės. Jei patyrimui užtektų tik vaizdo be potyrio, tai tokie dalykai, kaip kelionės ar mėgavimasis gurmanišku maistu, būtų lengvai pakeičiami spalvotais katalogais. Greičiausiai net ne popieriniais (nes lietimas irgi potyris), bet kokiais nors e-katalogais… Taigi patirti žalumą tiesiog būtina mūsų sveikatai ir gerai savijautai.

Mieli miestiečiai, pavasaris – geriausias laikas pradėti žalumos patyrimus, kurių prieš akis net keli mėnesiai! O aš jau skubu į sėklų parduotuvę ieškoti “medžiagos” šių metų eksperimentui 🙂