Kadangi pastatų tvarumo sertifikatai – mano kasdienybė, šis įrašas bus apie juos. Kai kurie iš šio tinklaraščio skaitytojų jau yra girdėję apie LEED ar BREEAM. Gal spaudoje, gal radijuje. O gal net dirba sertifikuotuose pastatuose, nes jų Lietuvoje nuolat daugėja. Tačiau tikros, faktais paremtos informacijos viešoj erdvėj nėra daug. Todėl pirmiausia atsakysiu į dažniausiai užduodamus klausimus.

 

SERTIFIKATAS AR STANDARTAS?

Vienas be kito neegzistuoja. Čia kaip olimpiada ir medalis.

Visų pirma yra standartas, kurio reikalavimus reikia įgyvendinti. O juos įgyvendinus išduoda sertifikatą. Taigi yra BREEAM standartas, ir jį įgyvendinus gaunamas BREEAM sertifikatas. Yra LEED standartas, ir jį įgyvendinus gaunamas LEED sertifikatas. Viešojoj erdvėj dažniausiai kalbama tik apie sertifikatus, nes jie kaip laurų vainikas atspindi pasiektus rezultatus. Bet už jų slepiasi ilgas sąrašas standarto reikalavimų, be kurių įgyvendinimo sertifikatas nebūtų išduodamas.

Taigi klausimai „kiek kainuoja sertifikatas?“ arba „kur galiu nusipirkti sertifikatą?“ yra iš esmės klaidingi. Nes atsakymas vienas – sertifikatai neparduodami. Jie pasiekiami įgyvendinus standarto reikalavimus.

🙂

 

KOKIE POPULIARIAUSI TVARIŲ PASTATŲ STANDARTAI (ir sertifikatai)?

Na, populiariausi yra LEED ir BREEAM, nes jie tarptautiniai. LEED kilęs iš JAV, BREEAM iš Jungtinės Karalystės (tokia europietiškesnė versija), bet jais sertifikuojami pastatai visame pasaulyje. Šių dienų „karšta“ naujiena yra WELL standartas, irgi kilęs iš JAV, bet juo stipriai domimasi ir Europoj. O po to seka daugiau mažiau lokalios vertinimo sistemos. Tokios, kaip DGNB – Vokietijoje ir vokiškai kalbančiose kaimyninėse šalyse, ar  Green Star – Australijoje. Daugelis šalių turi savo vietinius tvarių pastatų standartus – Švedija, Prancūzija, Suomija. Džiugu, kad ir Lietuva jau turi savo Lietuvos Pastatų Tvarumo Vertinimo Sistemą 🙂

 

KAM REIKALINGI TVARUMO SERTIFIKATAI?

Pagrindinė sertifikato paskirtis – juodu ant balto patvirtinti, įrodyti pastato tvarumą su nepriklausomos trečios šalies štampu ant sertifikato. Nes pačių susigalvotas „žalumo“ deklaravimas, neparemtas jokia metodika, ir be jokių įrodymų, laimei, jau yra praeitis. Šiandien rinka jau pakankamai pažengusi, kad tokius „deklaruotojus“ apibertų klausimais ir raginimais pagrįsti savo tvarumą. Taigi tam pasitarnauja tvarumo sertifikatai.

 

KAM REIKALINGI TVARUMO STANDARTAI?

Sakyčiau, standartai yra kaip viena bendra, visiems suprantama kalba. Kad visi susikalbėtų tarpusavyje ir neliktų vietos interpretacijoms ir interesams. Kad visiems būtų aišku, kokios žaidimo taisyklės ir visi žaidėjai jų laikytųsi. Na, kaip olimpiadoje. Žinoma, žmonės yra žmonės, ir pasitaiko, kad ir tas taisykles pradeda interpretuot kaip kam palankiau, bet tuomet įsikiša tvarių pastatų auditorius ir sudėlioja viską į vietas 🙂

Standartai yra kiekybinių ir kokybinių reikalavimų rinkinys, kuris tarnauja kaip gairės projekto dalyviams – užsakovui, projektuotojams, rangovui ir subrangovams, pastato valdytojui. Netgi nuomininkams tai gali būti „sufleris“, ko galima tikėtis ir reikalauti iš pastato savininko, nes šie standartai paremti aukščiausia pasaulyje taikoma praktika. Standartas nukreipia teisinga linkme projektuojant, statant, eksploatuojant, renovuojant pastatą ir suteikia įrankius išmatuoti, įvertinti, pagrįsti įrodymais viską, kas daroma (ar nedaroma). Griežta standarto tvarka palieka mažai vietos interpretacijoms ir saviveiklai. Sprendimai turi būti paremti analizėmis ir racionaliu protu, o ne tokiais „argumentais“, kaip „mes 20 metų statom pagal STR‘ą ir visada sueidavo…“. Aišku, standartas nedraudžia daryti kaip visada, bet reikalauja įrodyti, kad tas kaip visada yra geriausias galimas pasirinkimas konkrečiu atveju.

 

KOKIE BŪNA TVARIŲ PASTATŲ STANDARTAI?

Tvarumo standartai yra priderinti pagal tam tikrą pastato gyvavimo etapą. Naujai statomam pastatui svarbu išvengti projektavimo klaidų, efektyviai valdyti statybų procesą, užtikrinti kokybę ir sumažinti rizikas. Visa tai įvertina naujos statybos pastatų standartas. Tuo tarpu egzistuojančiame pastate svarbūs pastato valdymo aspektai. Tokie kaip efektyvus šilumos, elektros, vandens vartojimas, eksploatacinės procedūros, techninė priežiūra, nusidėvėjimo prevencija ir pan. Visa tai apima egzistuojančių pastatų standartai.

Didelė klaida yra manyti, kad visi sertifikuoti pastatai yra vienodi, nes standartai pagal kuriuos jie vertinti, gali būti visiškai skirtingi. Čia kaip lyginti naujo ir naudoto automobilio pirkimą. Naujo automobilio pirkimo atveju kokybės kriterijai yra modelis, dizainas ir priedai, technologijos, apdailos medžiagos ir pan. O štai perkant naudotą automobilį tikriname jo techninę būklę, ridą, ankstesnių savininkų skaičių,  prašome pateikti serviso knygelę ir skaičiuojame eksploatacijos išlaidas. Taip pat ir su pastatais. Siekiant įvertinti svarbiausius aspektus konkrečiu pastato gyvavimo etapu, buvo sukurti atskiri vertinimo standartai pastato projektavimui ir statybai, eksploatacijai ir valdymui, renovacijai, t.t.  Kaip pavyzdį paminėsiu populiariausių standartų skirtingas versijas:

  • LEED pastato projektavimas ir statyba    (angl. LEED Building Design and Construction)
  • LEED egzistuojančio pastato valdymas    (angl. LEED Operations and Maintenance)
  • BREEAM nauja statyba    (angl. BREEAM New Construction)
  • BREEAM esamo pastato vertinimas    (angl. BREEAM In-Use)

Žinoma, yra ir daugiau standartų versijų, bet čia paminėjau pagrindines, dažniausiai maišomas jų atmainas. Nes nauja statyba ≠ egzistuojantis pastatas. Net jei jos yra po tuo pačiu BREEAM ar LEED ženklu, tai iš esmės du skirtingi dalykai, kurie net negali būti lyginami tarpusavyje. Labai tikiuosi, kad ateityje vis daugiau žmonių suvoks tuos skirtumus ir nustos lyginti nepalyginamus dalykus.

 

O KOKIE ŠIŲ STANDARTŲ TRŪKUMAI?

Na, didžiausias tvarumo standarto trūkumas yra tas, kad tai yra standartas, kuris reikalauja nestandartinių sprendimų 🙂 Standarto reikalavimai yra griežtai vienodi visiems ir juos reikia įgyvendinti taip, kaip nurodyta, o ne taip, kaip mums norisi, lengviau, ar kaip mes čia, Lietuvoj, įpratę. Kita vertus, reikia kūrybiškumo ir išmanumo, kad tai padarytum protingai ir su mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis. Pasitaiko situacijų, kai pasirinkti sprendimai nedera tarpusavyje, yra neekonomiški, neergonomiški ir pan. Nes kad ir koks išsamus būtų standartas, jo įgyvendinimu rūpinasi žmonės, kurie ne visada įsigilina į reikalavimus, ne iki galo suvokia, ką daro, arba daro tai neatsakingai, neapgalvotai, trumparegiškai. Apie tokias aplaidumo apraiškas jau esu rašius anksčiau. Tvarumo sritis, deja, ne išimtis…

Be to, standartai visus pastatus veria ant vieno karoliaus. Todėl tiek įspūdingi, tvarumo viršūnių siekiantys pastatai, tiek tie, kurie vykdo tik „privalomąją programą“, yra vertinami vienoda tvarka. Nes tvarumo bazę reikia pasiekti visiems tvaruoliams. O kaipgi kitaip galėtume tarpusavyje palyginti biurą Vilniuje su biuru Stokholme, Londone ar Amsterdame? Kaip sužinotume, ar lietuviški pastatai yra tokie pat kokybiški, lyginant su vakarietiškais, jei neturėtume visuotinai priimto atspirties taško matavimams? Kaip gyvendami skirtinguose pasaulio kampeliuose susitartume, ką vadinti efektyviu išteklių naudojimu, jei standartas nepateiktų mums bazinio vidurkio palyginimui? Taigi standartinė privalomoji dalis ne visiems patinka, bet ji atlieka savo svarbų darbą užtikrinant standarto įgyvendinimą ir yra neatsiejama kiekvieno tvaruolio dalis.

Laukite tęsinio…