Šių metų žaliųjų pastatų konferencijoje Vilniuje lankėsi pastatų tvarumo provokatorius Martin Brown. Jo prezentacijos metu iš daugybės išsakytų minčių išsiskyrė viena itin provokatyvi – neveikimas nėra tas pats, kas nekenkimas.

Martin‘as sako, kad mes neteisingai interpretuojame tvarumo apibrėžimą ŠIANDIEN NEDARYK NIEKO, KAS PAKENKTŲ ATEITIES KARTOMS („Do nothing today to compromise tomorrow‘s generation“). Iš viso šio apibrėžimo, pasirenkame tik pirmąją dalį – „nedaryk nieko“ – ir pasyviai stebime situacijos kaitą blogąja linkme. Klimato pokyčių, urbanizacijos augimo, vartotojiškumo, t.t. Nieko neveikimas neatleidžia nuo atsakomybės, nes tokiu būdu „palaikome“ neigiamus pokyčius, o jiems atsverti būtina imtis veiksmų t.y., kurti atsvarą, kurti pliusą, kad atsvertume minusą. Vien nuliu būti neužtenka.

Statybų ir nekilnojamojo turto sektoriuje didžioji dalis naujai statomų objektų atitinka tik minimalius privalomus reikalavimus. Ir nesvarbu, ar tai būtų tradiciniai Statybos techniniai reglamentai (STR’ai), ar žalieji LEED, BREEAM reikalavimai. Kurią kartelę bepasirinktų, statytojai vykdo tik tiek, kiek būtina, argumentuodami, kad daugiau/ geriau daryti neapsimoka.

Vienas pažįstamas auditorius pasakojo tokią istoriją. Jo vertinimą objektą nutarta sertifikuoti pagal vieną iš tarptautinių vertinimo standartų ir buvo numatytas konkretus įvertinimo lygis, kurį reikia pasiekti. Pavyzdžiui, BREEAM Very Good. Buvo sudaryta konkreti strategija, kaip tą pasiekti t.y., minimalūs veiksmai, garantuojantys norimą rezultatą. Tačiau projekto eigoje teko atlikti tai vieną pagerinimą, tai kitą, nes to reikalavo būsimas nuomininkas, ir galop bendras rezultatas išėjo geresnis, ne tikėtasi. Bet didelei mano kolegos nuostabai projekto komanda neapsidžiaugė! Tai reiškė, kad jiems reikės pasiaiškinti vadovybei, kodėl rezultatas per geras. Deja, kokybinis perviršis kaip ir trūkumas, nėra sveikintinas tradicinėje statybų praktikoje. Reikia tilpti ne tik į biudžeto ir laiko rėmus, bet ir į kokybinį intervalą, kuris dažniausiai reiškia „daryti neprasčiau, nei kiti dalyviai rinkoje“. Daryti prasčiau – negarbinga, o geriau – kvaila. Ar bent neracionalu.

Tačiau Martin Brown teigia, kad rinkdamiesi daryti tik tiek, kiek šiuo metu mūsų reikalauja įvairūs reglamentai ir standartai, iš tiesų nedarome nieko gero. Nes ir toliau statome pastatus, kurie naudos Žemės resursus ir generuos atliekas, tai kas, kad bus energetiškai efektyvūs ir rūšiuos atliekas.

Norint išsaugoti šiandien mūsų turimą gerovę ateities kartoms, neužtenka tik nekenkti. Būtina ją kurti.

Reikia statyti pastatus, kurie kurtų pridėtinę vertę:

  • pastatus, kurie ne tik nekenktų žmogaus sveikatai toksiškomis apdailos medžiagomis, bet ir gerintų sveikatą dienos šviesa, šviežiu oru, triukšmą sugeriančia akustika.
  • pastatus, kurie ne tik gamintų energiją iš atsinaujinančių išteklių saviems poreikiams patenkinti, bet ir papildomai – tiems, kurie kol kas neturi galimybės to padaryti ir yra priklauso nuo miesto šilumos ar elektros tinklų.
  • pastatus, nuo kurių stogų ir kietųjų dangų lietaus vanduo būtų čia pat surenkamas ir panaudojamas to paties pastato vandens reikmėms – WC nuleidimui, laistymui.
  • pastatus, kurių prieigose būtų kuriamos žalios oazės – atgaiva miesto faunai ir džiugesys žmogui, pavargusiam nuo betono pilkumos.

sąrašą galimą tęsti…

O aš pridurčiau, kad pradėti galima nuo viršutinės kokybės ribos atsisakymo. Būtų puiku išdrįsti daryti geriau, nei reikalauja. Daryti kitaip. Ar bent turėti  laisvę rinktis tarp to, kas priimtina, ir to, kas iš tiesų reikalinga.