Dalis mano gražiausio laiko gyvenime prabėgo Suomijoje. Kita dalis tęsiasi Lietuvoje 🙂 Bet Suomija yra visada šalia, nes tie penki metai šiaurėje buvo turtingi patirčių, pažinimo, atradimų, suvokimų. Tvarumą irgi atradau Suomijoje, dirbdama vienoje didžiausių nekilnojamo turto įmonių, kai priskyrė dirbti su LEED sertifikavimu. O susirgau tvarumu (nes to atsidavimo jam kitaip ir negali pavadinti) rašydama savo magistrinį darbą Aalto universitete. Ten dirbau universiteto nekilnojamo turto tyrimų grupėje ir tas suteikė progą aplankyti tvariausias Suomijos įmones, susipažinti su jų kultūra ir požiūriu, pamatyti, kaip viskas yra iš tikrųjų, kokie žmonės veda šias įmones tvarumo keliu ir pan. Turiu pasakyti, kad nustebau. Ir gerąja, ir blogąja prasme. Gerąja todėl, kad suomiai yra tvarūs nuoširdžiai, išdidžiai ir kukliai  vienu metu. O blogąja prasme todėl, kad supratau, kad mums lietuviams iki to toli toli. Ten gyvendama nuolat galvodavau „O tai kaip Lietuvoj šitoj vietoj? Kodėl mes to nedarom? Argi mes taip skiriamės nuo suomių? Juk visi esam žmonės, ir vartojam, šiukšlinam, taupom ir mylim panašiai… Bet tiesa tokia, kad taip, esame panašūs, bet gyvename skirtingose visuomenėse, kuriose nusistovėjusios skirtingos normos ir taisyklės. Skirtingi supratimai apie tai, kas yra tinkama, kas ne, kas leidžiama, o kas ne. Kai kurių mums, lietuviams, kylančių klausimų suomiams net nekyla… Kaip pavyzdžiu pasidalinsiu man nutikusia istorija, nes ir aš ne visuomet buvau tokia teisinga 🙂

Pamenu, dar pačioje pradžioje atsikrausčius į Helsinkį su mašina, ieškojau, kur centre pigiau pasistatyti mašiną. Vienoje gatvėje užmačiau ženklą „Parkavimas 2h”. Be jokios kameros, be jokio parkomato. Pro  šalį eina suomis. Aš jį sustabdau ir klausiu: „Va, čia parašyta, kad stovėti galima iki 2 valandų. Bet kiek laiko galiu stovėti iš tikrųjų? Suomis sako: “2 valandas”, aiškiai nesuprasdamas, ko klausiu. Bet aš nepasiduodu: „Taip, parašyta, kad 2 valandas, bet jei stovėsiu tris, gal niekas nepastebės? Kaip čia praktikoj būna?“ – neatlyžtu. O suomis tik žiūri kažko nesuprantančiomis akimis ir pakartoja: “Taigi aiškiai parašyta, kad 2 valandas, ko čia dar nesuprasti?“, ir nueina. Turbūt mintyse stebėdamasis, kokie keisti  tie užsieniečiai… Ši istorija puikiai atspindi mūsų ir jų mentaliteto skirtumus, ir kodėl pas mus tvarumo ženkliai mažiau. Tikslumo dėlei dar paminėsiu, kad Suomijoje visą laiką gyvenau sostinėje, tai mano įspūdžiai yra grynai suomiški-miestietiški. Taigi šįkart apie suomišką tvarumą.

Pradėkim nuo to, kad kiekvienas suomis (su nedidelėm išimtim) turi dviratį ir naudoja jį pagal paskirtį – kaip transporto priemonę. Nuvažiuoti į darbą, parduotuvę, paštą. Prie kiekvienos įstaigos įėjimo yra dviračių parkingas, todėl labai patogu, jį pastatyti, nubėgti sutvarkyti reikalus, šokti vėl ant dviračio ir keliauti toliau. Toliau nuo centro esančiuose rajonuose net yra dviračių parkavimas prie pagrindinės autobuso stotelės. Taigi iki jos atvažiavęs dviračiu, gali jį palikti visai dienai prie stotelės, važiuoti į darbą autobusu, o grįžęs pasiimti jį ir parminti namo. Išties patogu.

Dviračių “parkingas” prie Aalto universiteto

Žinoma, yra ir puikūs dviračių takai palei gatves, miškuose, parkuose. Ne per seniausiai Helsinkio centre atidarė dviračių „autostradą“ (suom. baana), kuri nesikerta su jokiais kitais keliais, yra įgilinta į žemę, tai gali drąsiai švilpti su vėjeliu, nemaišydamas kitiems eismo dalyviams. Pėstieji baaną kerta su atidžiu atsargumu 🙂

Baana

Dviračių “autostrada”

Kitas labai svarbus momentas – viešasis transportas. Helsinkis yra gana nedidelis miestas pagal žmonių kiekį, bet erdviai išsidėstęs, kai kurie jo priemiesčiai yra gerokai nutolę nuo centro. Bet viešasis transportas juos puikiai sujungia su centru. Yra metro, autobusai, tramvajai, miesto traukiniai. Net keleivinis keltukas, keliantis salose gyvenančius žmones į „žemyną“. Automobiliais į centrą mažai kas važiuoja, jais naudojasi tik toliau gyvenantys arba neįprastu grafiku dirbantys žmonės. O jei esi paprastas žmogelis, dirbantis Helsinkio centre nuo 8 iki 16val. (taip taip, darbo diena ten trumpesnė!!), viešasis transportas yra pigiausias  ir patogiausias būdas važinėti į darbą. Ir draugiškas aplinkai. Iš mano ofise dirbusių žmonių negirdėjau, kad kas nors į darbą važiuotų mašina. Net ir kostiumuoti įmonės vadovai važiuodavo viešuoju. Pavyzdžiui, savo skyriaus direktorių kasryt matydavau ateinant iš traukinių stoties.

Helsinkio traukinių stotis – visų transporto rūšių “mazgas”

O viena vadovė iki savo „rajono“ traukinių stotelės važiuodavo automobiliu ir palikdavo jį netoliese esančiam specialiam parkinge visai dienai už eurą ar du. O toliau į darbą važiuodavo traukiniu. Tokie patogūs ir nebrangūs parkingai prie lokalių traukinių stotelių skatina žmones palikti mašinas toliau nuo centro, sutaupyti savo ir kitų laiko ir sveikatos.  Ir niekam nekyla klausimas, kodėl? Greičiau nusistebėtų, jei atvažiuotum mašina. Nes parkingas po mano ofisu kainuodavo apie 25 eurus dienai… O į darbo susitikimus važiuodavom taksi arba irgi viešuoju, jei netoli. Pas administratores visuomet buvo galima pasiskolinti nuolatinį, jei pats neturi. Tas pats galioja ir tarpmiestinėms darbo išvykoms. Visada važiuodavom traukiniu, nes patogu, greita ir dar padirbėti gali prieš susitikimą. Vienas mano kolega net į Laplandiją (800km) važiavo traukiniu, savo mašiną įkrovęs į bagažo skyrių. Paskaičiavo kuro sąnaudas, bilieto kainą ir nusprendė, kad kam čia vargti, jei gali važiuodamas pailsėti. Suomiška logika 🙂

Dar vienas dalykas, kurį atsimenu su nostalgija – šaligatvių ir takų barstymas akmenukais, o ne druska. Tikras gėris mano batams, kurie tarnaudavo daug ilgiau, negu čia Lietuvoje. Žinoma, reikėjo prisijaukinti storapadžius, bet tai smulkmena, palyginus su tuo, kaip batus „valgo“ Lietuvoje barstoma druska. Jei ji ėda batus, tai tik galima įsivaizduot, kokią žalą ji daro gamtai. Pabandykite savo daržą pabarstyti druska ir stebėkite, kokio derliaus sulauksite. Juk niekas niekur nedingsta. Ir nors pavasarį nutirpus sniegui atrodo lyg nieko nebūta, druska savo pėdsaką palieka. Ir taip metai iš metų. Ji tirpsta ir geriasi į gruntą, į požeminius vandenis. Tokiam „patreštam“ dirvožemy išlieka tik pačios atspariausios rūšys, išstumdamos kitas, bioįvairovei reikalingas rūšis. Miesto žaluma skursta. Bet druska juk pigiausia! Be to, pabėrei, ištirpo, susigėrė ir nieko nereikia tvarkyti. Nei tau akmenukų rinkti, nei juos valyti ir sandėliuoti kitiems metams. Druska paprasčiau. Juk bus tų batų, kitai žiemai nusipirksi kitus… O kitą gamtą ar nusipirksime už tuos sutaupytus pinigus?