Vartojimo viesulas

Turbūt pastebėjote, kad dažnai semiuosi įkvėpimo iš suomių 🙂 Neseniai viena Helsinkyje gyvenanti pažįstama lietuvė (ačiū, Egle) pasidalino įdomiu straipsniu apie suomių europarlamentarės Liisa Jaakonsaari veiklą. Ji inicijuoja reikalavimų sugriežtinimą daiktų kokybei, galimybei juos taisyti, atnaujinti kai kurias detales ir kitaip pratęsti dar gerų daiktų naudojimo laiką. Ji teigia, kad gamintojai piktnaudžiauja savo teisėmis ir neretai specialiai gamina daiktus, kurie sugeda praėjus vos keletui mėnesių po garantinio laikotarpio pabaigos (pvz., skalbimo mašina). Arba pagamina telefonus, kurių baterijos/ akumuliatoriaus neįmanoma pakeisti nauju, nes ši detalė padaryta nekeičiama. Paseno akumuliatorius – pirk naują telefoną. Pažįstama situacija?

Pirk šiandien – išmesk rytoj ratą sukantys vėjai siaučia jau seniai. Iš ekonomikos kurso universitete atsimenu istoriją, kaip pats Henry Ford‘as (masinės automobilių gamybos pradinininkas) suko galvą, kaip priversti žmones automobilius keisti dažniau, nes jų gaminti Ford‘ai tarnaudavo per ilgai. Tada jis sugalvojo paklausti mechaniko, o kuri gi automobilio dalis yra „silpniausia“ ir kurias dalis tenka keisti dažniausiai? Ir tuomet liepė visas kitas detales pakeisti atitinkamai prastesnėmis ir pigesnėmis, kurias irgi tektų keisti dažniau, taigi visas automobilis „pasentų“ greičiau. Genealu, ar ne?

Ar esate pasijutę keistai atnešę taisyti (ar tik išvalyti) poros metų amžiaus kompiuterį ar telefoną? Aš tą dariau praeitą savaitę. Nuėjusi į kompiuterių taisyklą išgirdau, kad per tuos porą metų jau išėjo dar  trys laidos naujų  įrenginių, ir maniškis jau beviltiškai atsilikęs nuo šiandienos realijų. Kad gal jau reikėtų pirkti kitą, nes šitas jau vis tiek pagyvenęs… Tuomet prisiminiau savo senąjį laptop‘ą, kuriam jau greit 10 metų, o jis vis dar veikia. Nes aš nepatikėjau to daikto senatve ir naudoju jį tol, kol naudojasi. Tokio dinozauro turbūt net nedrįsčiau nešti į taisyklą… Laimei, suveikia sveikas protas 🙂 Žinau savo poreikius ir suprantu, kad man naujumas ir mada yra kažkelintoj vietoj, o svarbiausia, kad daiktas atlieka savo funkciją ir nekelia man rūpesčių. Taigi su šypsena išklausiau taisyklos darbuotojų diskusijas apie tai, ar į šitą pagyvenusį agregatą pavyks įpūsti gyvybės, ir kantriai laukiau, kol padarys, ko paprašyti. Taigi reabilituotas kompiuteris veikia puikiai, ir artimiausią penkmetį net neplanuoju pirkti kito.

Dabar jau net sunku atsekti, kas buvo vartotojiškumo kultūros priežastis, o kas pasekmė. Nes viesulas jau sukasi kaip reikiant. Turbūt žmogui natūralu norėti daugiau, geriau ir greičiau. Nieko čia blogo, nes jei tokio noro neturėtume, turbūt ryte net nesikeltume iš lovos. O problema yra tame, kad net kai nenoriu kito, naujesnio, geresnio daikto, negaliu toliau naudoti savo senojo, nes jo neįmanoma (ar neapsimoka) pataisyti! Per metus ar du daiktai pasensta negrįžtamai.

Vartotojiškumas tapo kiekvieno naujo daikto „genu“, savybe, kurI tam daiktui įsodinama dar riedant gamybos linija.

Jau iki atkeliavimo į parduotuvių lentynas daiktas šiek tiek pasensta, o kai atsiduria mūsų rankose, jam į nugarą jau alsuoja kita, tariamai -esnių daiktų karta. Vartojimo viesulas neduoda nė minutės atokvėpio. Kad nespėtume susimastyti 🙂 Suprasti, kas tikra ir svarbu, o kas ne. Ir dažniausiai jis stabteli vos tik pasibaigus garantinio aptarnavimo terminui. Pastebėjote? Kai jau negali daikto grąžinti gamintojui ar nebrangiai pataisyti, ir tenka svarstyti seno daikto taisymą ar naujo pirkimą.

Pavyzdžiui, mano dulkių siurblio baterija paseno vos pasibaigus garantinio aptarnavimo laikui. Naujos baterijos kaina buvo apie 70Eur + darbas. Ir nors tas siurblys buvo kainavęs gal 160 Eur, už baterijos pakeitimo kainą galėjau įsigyti naują dulkių siurblį su nauju garantiniu laikotarpiu. Tai pagalvojau, kad nors senasis siurblys ir buvo geras daiktas, bet turėčiau būti labai prie jo prisirišusi, kad taisyčiau už naujo siurblio kainą. Vienas kolega kažkada pajuokavo, kad pinigai irgi yra energija, todėl jų švaistymas yra energijos švaistymas, o tvarumas juk švaistymo nepalaiko.

Taigi senąjį siurblį pardaviau už kelis eurus žmogui, kuriam reikėjo detalių, o sau nusispirkau kitą. Nelabai tvarus pasirinkimas iš vartotojiškumo pusės, bet tvarus iš finansinio efektyvumo taško. Juk visi skaičiuojame, kas mums finansiškai naudingiau, ir elgiamės pagal esamą situaciją. Senasis siurblys buvo „užprogramuotas“ veikti tik iki garantinio laikotarpio pabaigos, ir jo taisymo kaštai ne šiaip sau buvo tokie dideli. Juk siurblių gamintojai pelnosi ne iš taisymo, o iš naujų gaminių pardavimo.

Liisa Jaakonsaari pagrįstai reikalauja daiktų kokybės gerinimo ir draugiškos naudotojui daiktų taisymo tvarkos. Galvoju, gal net valstybės mastu subsidijuojamos, jei gamintojams taisymas neapsimoka? Juk atliekų kalnai sąvartynuose auga kartu su vartojimo įsišaknijimu. Ir visi pasekmių neutralizavimo sprendimai (rūšiuoti, perdirbti, panaudoti pakartotinai ir pan.) tik vejasi vis labiau įsismarkaujantį pirk šiandien – išmesk rytoj ratą. O tuos augančius kalnus kažkam tenka tai sutvarkyti. Mieli mokesčių mokėtojai, spėkit, kas už tai sumoka?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *