Upės gatvėse. Kaip jų išvengti?

Kam šįryt “pasisekė“ pakliūti į stiprią vasarišką liūtį? Tos vandens upės gatvėse ir prieš gamtą bejėgiai automobiliai man priminė, ką pamačiau ir išgirdau tvarumo kelionėse. Jose daug kalbėta apie paviršinio vandens kontrolę, kurios miestams labai reikia. Skęstančiųjų gelbėjimas, šiuo atveju, nėra vien pačių skęstančiųjų reikalas.

Kadangi žmonių koncentracija mieste su laiku didėja, vadinasi, daugėja ir pastatų, gatvių, šaligatvių, parkavimo aikštelių. Anksčiau buvę žali, „minkšti“ plotai tampa kietais, vandens nesugeriančiais paviršiais, nuo kurių vanduo bėga tolyn. Projektuojant šias erdves, žinoma, planuojama, kad lietaus kanalizacija sugers paviršinį vandenį, bet ji juk neguminė. Ketvirtadienio rytą, manau, daugelis tuo įsitikino. Ypač tie, kurie matė, kaip perpildyta lietaus kanalizacija purškia vandens „fontaną“, jau nekalbant apie funkcijos neatlikimą. Akivaizdu, kad su momentiniu dideliu vandens kiekiu tradicinė miesto infrastruktūra nesusitvarko. Sakysite, tų momentų nedaug būna? Tačiau keičiantis klimatui jų bus vis daugiau ir daugiau, ir vis ekstremalesnių.

O sprendimas labai paprastas. Kaip liaudies išmintis sako – nuo ko susirgai, tuo ir gydykis 🙂 Paviršinio vandens perteklius mieste atsirado dėl kietų dangų (stogai, asfaltas, betonas…), kurie jo nesugeria, o nukreipia tolyn. Vadinasi, reikia organizuoti alternatyvų vandens surinkimą didinant „minkštų“ paviršių plotus mieste, pasitelkiant lietaus vandens surinkimo tranšėjas, tvenkinukus ir pan. Žaliosios infrastruktūros pavyzdžiai iš mano tvarumo kelionių:

Lietaus surinkimo tvenkinukas ir vandeniui pralaidūs takai (BRE Inovacijų parkas Londone)
Žalioji infrastruktūra gatvės profilyje (BRE Inovacijų parkas Londone)
„Minkšta“ parkingo danga (Olandija)
Lietaus surinkimo tranšėjos (Olandija)
Paviršinio vandens surinkimo ir sugerdinimo į gruntą tvenkinukai (Olandija)
Paviršinio vandens surinkimo tranšėja (Barcelona)

 

Prieš kelias savaites su  Lietuvos Žaliųjų Pastatų Tarybos nariais lankėmės Malmėje. Ten mums pasakojo, kad mieste buvo toks rajonas, kurį vis užliedavo potvyniai, nes miestui augant infrastruktūra nebuvo tinkamai tvarkoma. Statė naujus kvartalus, privesdavo lietaus kanalizaciją ir tiek. Todėl potvyniai buvo dažni, bet vienais metais potvynis buvo toks stiprus, kad užliejo visą kvartalą, paskandino rūsius, pirmus aukštus, apsėmė gatves, automobilius… Vanduo laikėsi ilgai, todėl buvo padaryta didelė žala pastatams, juose esančiam gyventojų turtui, į patalpas įsimetė pelėsis. Dalis gyventojų išsikėlė gyventi kitur, o savo būstą už dėl žalos sumažėjusią kainą pardavė kitiems. Taip į rajoną pamažu atsikraustė žemesnio socialinio sluoksnio žmonės, kol galop jis pavirto nemalonia vieta gyventi.

Tačiau šiandien rajonas yra atsigavęs ir net neprimena to seno priplėkusio kvartalo! Galima sakyti, kad to buvo pasiekta išsprendus infrastruktūros problemas. Pertvarkymas prasidėjo nuo žalių plotų didinimo šalia gatvių, tarp namų įrengiant kanalus paviršinio vandens nuvedimui, iškasant tvenkinukus to vandens surinkimui, o vėliau sugerdinimui į žemę. Tokiu būdu sukontroliuojamas vandens srautas ir jis nebeteka į rūsius, namus, gatves. Taigi žaluma atsirado dėl paviršinio vandens kontrolės, bet taip pat pasitarnavo rajono grožiui, nes žmones traukia ten, kur žalia, kur grynesnis oras, kur tyliau ir jaukiau. Taigi į rajoną pradėjo grįžti aukštesnes pajamas gaunantys žmonės, turto kainos ėmė kilti, ir savivaldybė ėmė gauti daugiau pajamų iš nekilnojamo turto ir kitų mokesčių. Šalia žalesnių gatvių ėmė kurtis smulkieji verslai, kavinės.

Taigi švedų pavyzdyje investicija į žalią infrastruktūrą atsipirko su kaupu. Tai parodo, kad miestams nereikėtų vadovautis pirk-parduok modeliu ir dėl to atsisakyti tam tikrų investicijų, kurios esą greit neatsiperka. Trumpalaikė nauda ar trumpas atsiperkamumo laikotarpis neturėtų būti miesto prioritetai. Juk mieste viskas labai susiję, todėl investicijos grįžta ratu per kitus šaltinius, ir judėdamos sukuria dar daugiau vertės ir miestui, ir gyventojams, ir verslui per kokybiškesnę, švaresnę, žalesnę aplinką. Kaip sako karmos dėsnis, tai, ką turime šiandien, yra ankstesnių pasirinkimų pasekmė. Todėl norint turėti geresnę ateitį, teisingus sprendimus reikia priimti šiandien.

Geresnis rytojus ateina tik po geresnės šiandienos 🙂

Štai kaip atrodo žalioji infrastruktūra Malmėje:

Žalioji miesto infrastruktūra (Vastra Hamnen, Malmė)
Žalioji miesto infrastruktūra (Vastra Hamnen, Malmė)
Paviršinio vandens nuvedimo kanalai (Vastra Hamnen, Malmė)
Paviršinio vandens surinkimo tvenkinukas (Malmė)
Paviršinio vandens surinkimo šulinys tarp gyvenamųjų namų (Malmė)
Žalias, „minkštas“ stogas ant Emporia prekybos centro Malmė)

 

Geresniam rytojui, žinoma, reikia galvotų ir atsakingų žmonių, kurie sugeba įžvelgti perspektyvą, suplanuoti atnaujinimus ir laikytis tų įsipareigojimų ilgiau, nei trunka viena politinė kadencija… Kaip pasakojo Malmės savivaldybėje dirbantis lietuvis Džiugas Lukoševičius, ten miesto vizijos iš tiesų virsta ilgalaikėm strategijom, planais ir veiksmais, kurie vykdomi dešimt, dvidešimt ir daugiau metų. Tiek, kiek reikės. Žmonės valdžioje keičiasi, bet miesto reikalai vis tiek juda ta pačia, anksčiau užsiduota kryptimi. Nes tvarumas negimsta per dieną ir jam atsiskleisti pilnu potencialu reikia laiko ir nuoseklaus darbo. Švedai tą supranta, todėl tvarumui įsipareigoja ilgam ir kantriai jį augina, kol pradeda duoti norimus rezultatus. Kaip brandesnė visuomenė, jie jau patyrė, kad trumparegiškas momentinis naudos siekimas ilgainiui atneša daugiau žalos, negu naudos, todėl rištis prie jo neverta. Tikiu, kad su laiku ir mes prie tokio požiūrio priaugsime.

Štai ir keletas žaliosios infrastruktūros pavyzdžių Lietuvoje 🙂

Paviršinio vandens surinkimo tvenkiniai prie August ir Ko gamyklos (Širvintų rajonas)
Žalias, „minkštas“ stogas ant Premium verslo centro (Vilnius)
Žalias, „minkštas“ stogas ant Premium verslo centro (Vilnius)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *