Kaip galvojate, jei pastate trūksta gryno oro, yra triukšminga, yra tamsu arba priešingai – nuolat plieskia saulė, ar jame dirbantis žmogus atlieka savo darbą maksimaliai gerai? Ar jam lieka energijos nuveikti kažką po darbo? Ar jo poilsis po tokios darbo dienos yra ramus ir gilus? Ar jis kitą rytą ateina į darbą žvalus ir nusiteikęs našiai padirbėti? Tikėtina, kad ne. Kad po darbo jaučiasi išsunktas, pavargęs, nors ir nepadarė tiek daug, kiek planavo. Jo vakaras taipogi nėra malonus, nes nuovargis neleidžia mėgautis poilsiu. O ryte vos atvėręs biuro duris jau tiesia ranką link kavos aparato. Ir neduokdie ofise baigėsi kava! Atšalus orams jis suserga ir ima nedarbingumo lapelį. Ilgam. Nes juk reikia atgauti prarastas jėgas. Praėjus kuriam laikui jis galop nusprendžia keisti darbą, nes supranta, kad šiame darbe pervargsta ir negali kokybiškai gyventi. Arba ignoruoja savo savijautą ir diena po dienos toliau knapsi prie darbastalio… Kaip į tai reaguoja darbdavys? Darbdavys tuo tarpu susirūpinęs biuro išlaikymo išlaidomis (ir ypač šildymo sąskaitom!), o darbuotojų našumo rodikliai jam prabėga pro akis. Nes tame biure žmonės visuomet dirbo panašiu našumu. Nes dažna kolektyvo kaita yra normalu, ir kas čia tokio. Nes šildymas juk yra didžiausias biuro rūpestis!

Tačiau tikrovė yra kitokia. Darbuotojų atlygis iš tiesų sudaro žymiai didesnę išlaidų dalį, negu biuro išlaikymas. Taigi siekiantiems sutaupyti reikia fokusuotis ties darbuotojais. Nes jei darbuotojai yra patenkinti, jiems gera ir patogu darbe, jie yra sveiki ir energingi. Tokie darbuotojai nudirba daugiau ir serga mažiau. Jie rečiau keičia darbus, ir, tampa lojalūs darbdaviui, kuris jais rūpinasi. Logiška? Logiška. Taigi pradedu temą apie tvarius pastatus. Tvaruolis = sveikuolis.

Pastatas turi tarnauti žmogui, o ne žmogus jam.

Pastatas turi suteikti sveiką, komfortišką, patogią ir saugią aplinką pastate dirbantiems, gyvenantiems, besilankantiems žmonėms.

Tvariuose pastatuose yra pakankamai dienos šviesos, todėl žmogus gali jausti dieną ir gyventi ją savo natūraliu ritmu. Tas ritmas dar vadinamas cirkadiniu, sutampančiu su gamta. Kad nenustebtum išėjęs papietauti, kad šiandien šviečia saulė. Ar kad jau senų seniausiai sutemo, o tu vis dar dirbi užsuktas lyg vidurdienį. Po tokio ritmo išmušimo labai sunku pereiti į natūralų poilsį vakare ir žvaliam atsikelti rytais.

Taigi dienos šviesa. Gera, kai jos daug, bet ne per daug. Būna ir taip 🙂 Ypač gražiuose blizgiuose dangoraižuose, per kurių stiklus saulė veria kiaurai ir niekur nuo jos nepasislėpsi, nes biuras gi „atviro tipo“, kaip dabar madinga. Bet tvaruoliui tai ne problema. Jis turi akinimo nuo saulės priemones – roletus, žaliuzes, stogelius virš langų ir pan. Žinoma, tos priemonės tik nukreipia saulę nuo veido ir nuo kompiuterio ekrano, bet neuždengia dienos šviesos kaip kokiam kino teatre. Juk biure nereikia tamsos, tu tik nori, kad saulė nepliekstų į akis ir galėtum ramiai dirbti. Todėl roletai ar užuolaidos nėra geriausia priemonė, žymiai tinkamesnė yra žaliuzės arba fasado detalės, skirtos būtent saulės „suvaldymui“.

Dar labai svarbu šviežias oras. Jo turi būti pakankamai visiems ir jis turi būti švarus. Tai yra, paimamas į vėdinimo sistemą kur nors toliau nuo gatvės, automobilių stovėjimo aikštelės, ar kiniečių restorano ventiliacijos angos. Nes kitaip nuolat žinosi, kokį patiekalą užsisakė restorano lankytojai. Arba užuosi, kad jau atvažiavo prekių pristatymo mašina. Taip, žinoma, neturėtų būti, nes kai jau užuodi kvapą, tai gali būti beveik tikras, kad tas oras pilnas kenksmingų medžiagų.

Arba kartais važiuodama pro šalį pastebiu, kad tų blizgių dangoraižių darbuotojai atsidaro langus. Nes juk reikia gaivaus oro. O langai į judrią gatvę… Bet žmonėms kažkodėl atrodo, kad per langą įeina geresnės kokybės oras, nei per vėdinimo sistemą. Jie turbūt nežino, kad mechaniškai tiekiamas oras pereina per storus filtrus, ant kurių nusėda miesto dulkės ir dideli, riebūs suodžiai iš mūsų automobilių. Niekas tų filtrų nėra matęs. Gal ir gerai. Nes kai juos keičia, atrodo jie nekaip 🙂 Žinoma, kartą pamačius, jau pati pagalvoju, ar tikrai noriu atsidaryti langą, nors už lango rodos kvepia pavasariu…

Laukite tęsinio