Kai prieš du su puse metų grįžau iš Helsinkio į Vilnių, automobilio nepirkau iš principo. Stengiausi palaikyti šiaurietišką gyvenimo būdą be automobilio. Turiu pripažinti, kad daugeliui atrodžiau keistuolė. Na, gal iš pradžių aplinkiniai manė, kad negaliu įsigyti mašinos, nes Lietuvoje vos ne kiekvienas, turintis teisę vairuoti, kažką vairuoja. Nesvarbu, kokiuose namuose gyvena ir ką valgo. Bet svarbu – pėsčias nevaikšto! Buvo net ir nepatogių momentų.

Pavyzdžiui, atvykstu į n-tąjį susitikimą pas klientę ir ji man sako: „Rasita, o kur jūs statote automobilį, nes čia pas mus su parkavimu problema. Galiu perduoti apsaugai jūsų automobilio numerį ir kitą kartą galėsit pasistatyti mūsų parkinge“. O aš sakau: „Labai jums ačiū, bet kad aš neturiu automobilio, pas jus važiuoju autobusu“. Klientės veidu perbėgo nuostaba ir gal net šioks toks gailestis. Pasijutau nepatogiai. Suveblenau kažką, kad turėsiu omeny, jei prireiks kolegoms. Ir tada pagalvojau, kad lietuvių sąmonėje automobilis – toli gražu ne vien tik susisiekimo priemonė, bet ir statuso ir vertės atributas. Kaip bebūtų gaila.

Tačiau automobilį prieš kurį laiką įsigijau ne dėl to. Jaučiausi gerai ir be savo „ratų“. Bet Vilniuje viešasis transportas ne visur yra patogiai išvystytas ir man tekdavo į darbą važiuoti su persėdimais, daug laiko gaištant tuščiai. Taigi atėjo laikas, kai supratau, kad dienos bėgyje norisi nuveikti daugiau ir nesukti galvos, kaip nusigauti iš taško A į tašką B.  Taip, automobilis tikrai didelė laisvė ir patogumas! Gaila tik, kad tų „patogių“ valandų darbo dienomis labai nedaug 🙂 Kasryt centimetrais riedėdama į darbą galvoju, kad vis tiktai patogus gyvenimas be automobilio yra dar didesnė laisvė ir prabanga, kurią retas miestietis gali sau leisti. Mielai į darbą eičiau pėsčiomis. Ar pavažiuočiau kelias stoteles troleibusu. Deja, mano namai-darbas-namai maršrutas nėra tam palankus. Pamenu, Helsinkyje gyvenau 15 min pėsčiomis nuo savo darbo (gal net 10min, kai paspausdavo šaltukas 🙂 ). Labai pasiilgstu tos galimybės eiti ir nueiti savo kojomis. Tada, kada noriu, o ne tada, kai yra mažiau automobilių ir galima išvengti spūsčių. Net ir per šaltį ar lietų. Judėjimas savo kojomis man yra didžiausia prabanga, kokią tik galiu įsivaizduoti, gyvendama mieste.

Taigi nieko nuostabaus, kad tvarumo standartai vertina pastato vietą susisiekimo galimybių atžvilgiu. Jie apibrėžia, kad didžiausia žala aplinkai yra daroma, kai žmogus važiuoja vienas tradiciniu, iškastinį kurą naudojančiu automobiliu. O viskas, kas daro mažesnį poveikį aplinkai, negu šis tradicinis solo važiavimas, jau yra laikoma tvariomis susisiekimo priemonėmis. Tai tvaruolis arba čiumpa kokią kitą transporto priemonę, arba kai tenka naudotis automobiliu, stengiasi važiuoti ne vienas. Dabar aptarsiu tvaraus susisiekimo būdus.

Pirmas dalykas, žinoma, yra miesto viešasis transportas. Svarbu, kad stotelė būtų 400-600m atstumu (priklausomai nuo standarto) nuo pagrindinio įėjimo į pastatą saugiu pėsčiųjų ėjimu. Tai reiškia, kad ne spinduliu, apibrėžtu google maps, ne trumpinant kelią kampais ir užkampiais, o matuojant, kaip žmogus eitų į stotelę šaligatviais ir perėjomis. Saugiai. Po to labai svarbu aptarnavimo dažnis stotelėje. Kas iš to, jei stotelė prie pat, bet autobusas stoja kartą per valandą? Aišku, tai geriau negu nieko, bet tikrai nemotyvuoja palikti automobilio namie ir rizikuoti pražiopsoti autobusą, kas reikštų ilgą sekančio autobuso laukimą… Todėl kuo daugiau viešojo transporto maršrutų, ir kuo dažniau jis kursuoja, tuo geriau. Idealu, kai autobusai/troleibusai stoja ne didesniu, kaip 10min intervalu.

Skatinti naudojimąsi viešuoju transportu padeda paprastos priemonės. Kad ir ekranas pirmame aukšte prie išėjimo, skelbiantis viešojo transporto grafiką.

Info apie viešą transportą viename iš King’s Cross biurų Londone

O tais atvejais, kai pastatas yra kažkur toliau už miesto ir netoliese nėra viešojo transporto, situaciją gelbsti specialiai darbuotojams vežioti skirtas transportas. Bet jis pasiteisina tik tada, kai kursuoja pagal iš anksto nustatytą, prie darbuotojų darbo laiko pritaikytą grafiką.

Kita tvari susisiekimo priemonė yra dviračiai. Vadinasi, jie turi būti laukiami tvariame pastate. Iš ko suprantame, kad pastatas draugiškas dviratininkams? Na, pirmiausia juos pasitinka saugūs dviračių stovai. Ne tie „grėbliukai“, kurių apstu visur mieste ir net prie Seimo (į Seimą turbūt nieks dviračiu nevažiuoja), bet rimti dviračių stovai, prie kurių galima prirakinti dviračio rėmą dviejose vietose. Dar svarbu, kad stovai būtų iki 100m atstumu nuo pagrindinio įėjimo į pastatą, turėtų pastogę nuo lietaus ir sniego ir būtų apšviesti.

“Teisingi” dviračių stovai mažam Norvegijos miestely

Iš tiesų situacija su dviračių stovais Lietuvoje apgailėtina. Kur bepasisuksi – visur tie „grėbliukai“. Net mano sporto klubas nepasirūpina gerais dviračių stovais ir žmonės rakina dviračius prie apšvietimo stulpų. Tai ką kalbėti apie kitas įstaigas? Na, bet yra ir pragiedrulių.  Taigi užduosiu jums mįslę 🙂 Kur Vilniuje yra įrengti teisingi dviračių stovai? Pasufleruosiu, kad tai maisto prekių parduotuvės. Jei dar neatidarėt dviračių sezono ir nepastebėjot, tai gal vasarą sustoję ledų ieškosit, kur prisirakinti dviratį ir pamatysit. Tikiuosi, tie stovai nudžiugins jus taip pat, kaip ir mane, nes atsirado jie ne be mūsų darbo pastangų… Tvarumo standartai skatina įgyvendinti tvarius sprendinius, kurie tarnauja mūsų patogumui ir gerovei.

(Beje, apie dviračius Suomijoje jau esu rašius anksčiau).

Taigi iki dviračių stovų turėtų vesti saugus dviračių takas ar bent takelis, nes daug kur dviračių takai baigiasi neprivedę iki tikslo – vietos, kur statomi dviračiai. Ir tą atkarpą (dažniausiai per mašinų parkingą) turi įveikti žvitriai žvalgydamasis į šalis ir lavindamas savo vikrumą. Žinoma, taip neturėtų būti. Saugiam dviratininkų „suorientavimui“ pasitarnauja kelio ženklai, dangos ženklinimas ir pan.

Nukreipiamasis ženklinimas ant kelio dangos

Nuoroda į dviračių saugyklą biurų pastate Olandijoje (Heerema Marine Contractors pastatas)

Dviračių saugykla biurų pastate Olandijoje (Heerema Marine Contractors pastatas)

Bet čia draugiškumas dviratininkams nesibaigia. Juk atvažiavęs dviračiu nori nusiprausti, persirengti ir kažkur palikti drėgnus rūbus iki darbo pabaigos. Taigi turi būti įrengti persirengimo kambariai ir dušai tiek vyrams, tiek moterims, ir vėdinama bei šildoma patalpa susikabinti drėgnus rūbus ir batus. Celofaninės spintelės už 30Eur iš Jysk netinka 🙂 Tvariuose pastatuose sprendiniai turi būti tvarūs – ilgalaikiai, patikimi, visapusiški ir kokybiški. Tiesa, oranžiniai miesto dviračiai yra šaunus sprendimas, bet neatleidžia nuo atsakomybės įrengti dušus, persirengimo kambarius ir rūbų džiovyklą pastate. Tik dviračių stovų gali reikėti mažiau, kai netoliese yra oranžinių stotelė.

Ir pabaigai. Į dviračių stogines galima pažiūrėti kūrybiškai ir “išspausti” dar daugiau žalumo tikrąja to žodžio prasme. Savo mintį iliustruoju Ecobuild parodoje Londone matytu gaminiu 🙂

Temos tęsinį skaitykite kitame įraše