Prieš iškeliaudama savaitgaliui į Helsinkį, noriu pasidalinti anksčiau atrastais tvarumo momentais. Nes grįšiu, tikiuosi, su naujais įspūdžiais 🙂
Suomijoje yra tokia šauni verslo-ne-verslo koncepcija – nebenaudojamų daiktų parduotuvės. Suomiškai vadinasi kierrätyskeskus, kas pažodžiui verčiant reiškia „perdirbimo centras“. Ten atsiduria persikraustant atlikę baldai, išaugti vaikų drabužiai, sena, bet veikianti buitinė technika, perskaitytos knygos. O po Kalėdų lentynas papildo nenudžiuginusios kalėdinės dovanos… Netgi žymių prekinių ženklų rūbų ir daiktų skyrelis yra, nes savi brand’ai net ir antrų rankų parduotuvėj yra savi 🙂 Kainos ten nedidelės, o kokybė gera, nes visi baldai ir technika būna patikrinami, prieš juos priimant į pardavimą. Pati ne kartą ten pirkau aplankus studijų popieriams, knygas, vazonus gėlėms ir kt. smulkmenas, kurios, jei ne kierrätyskeskus, būtų iškeliavusios į savartyną. Aišku, tuo metu mano motyvacija buvo ribotos finansinės galimybės, bet pati idėja, kad yra kitų būdų atsisveikinti su savo daiktais yra puiki.
Daiktų antro gyvenimo parduotuvė (nuotrauka iš www.kierratyskeskus.fi)
Tačiau ir suomiai ne visur tokie teisingi, nes aplinkybės kartais tokios, kad tvarumas neapsimoka. Suomiai, ypač studentai, išmeta daug baldų, nes išsinuomotą būstą randa tuščią ir tokį jį turi palikti išsikraustydami. Kai gavau patvirtinimą iš Aalto universito, kad įstojau ir gausiu studentišką būstą, mane informavo, kad jis bus tuščias. Tai aš įsivaizdavau, kad jis bus „lietuviškai“ tuščias – kai buvęs gyventojas susirenka savo šakutes ir užuolaidas. Bet net neįsivaizdavau, kad jame nebus nei kėdės, nei stalo. Net šviestuvo nei vieno! Jau nekalbu apie lovą. Teko viską nusipirkti. Pirmas naktis miegojau ant žemės, o valgiau lėkštę laikydama rankoje. Tokia tuščia buvo mano pradžia Helsinkyje 🙂
Taigi tiems, kurie išsikrausto tenka viskuo atsikratyti, nes jei kažką paliksi, turėsi susimokėti už paliktą „netvarką“. O kadangi daugelis perka baldus iš Ikea, kurie ten kainuoja tiek pat, kiek pas mus, bet kraustymosi paslaugos yra brangios, tai dažnai neapsimoka persivežti senų baldų, pigiau būna nusipirkti naujus. Tie, kurie turi laiko, iki išsikraustymo daug ką išparduoda, atiduoda. Bet ne visi užsiima tokiom smulkmenom, todėl studentų keitimosi laikotarpiu studentų miestelyje stovi pilnutėliai statybiniai konteineriai, prikrauti išmestų baldų. Gerų, kokybiškų. Paliktų praėjusiam gyvenimo etape. Ne vienas jų vėl grįžta „į gyvenimą“ naujo atvykėlio tuščiam būste, bet didelė dalis iškeliauja į savartyną. Nes pabuvę pora dienų konteineryje, aplyti, apkritę lapais, tie baldai jau niekam nereikalingi. Taigi šios griežtos nuomojamo būsto „tvarkos“ taisyklės ir sąlyginai pigūs baldai lemia didelius atliekų kiekius, dėl ko man labai gaila. Juk daiktas geras, tik jo jau nebereikia. Tačiau Tvarka Suomijoje yra šventas reikalas, kad ir su savais pliusais ir minusais.
Kai aš pati krausčiausi namo į Lietuvą, skyriau laiko ir pastangų, kad mano daiktai gautų „antrą gyvenimą“. Nufotografavau, surašiau skelbimus (suomių kalba!) į vietinį skelbiu.lt ir viską, ką galėjau, išpardaviau už simbolinę kainą. Žmonės mielai pirko, nes kiekvienam skelbimui suraičiau po mini istoriją, kur šis daiktas gyveno, ką „matė“, kodėl jis ieško naujų namų. Su kai kuriais pirkėjais net užmezgiau asmeninį kontaktą! Viena suomė net pasiūlė atvažiuot padėt man krautis lagaminus, kai reikės, nes aš jai padėjau susipakuoti mano 4 taburetes ir nusinešti sukta senovinio namo laiptine žemyn 🙂 Bet argi sunku „išlydėti“ man tarnavusius savus daiktus? O jai buvo keista, kad padedu… Taip pat fainą, vintažinę kėdę perleidau draugams, o likusius stambius baldus padovanojau ką tik į Suomiją atsikrausčiusiai jaunai lietuvių šeimai. Tuomet paprašiau jų, kad man nedėkotų, o kada nors perduotų savo gerą patirtį kitam naujakuriui, nes savarankiška gyvenimo pradžia Suomijoje dažnam būna tuščia ir kitomis prasmėmis…
O štai tarp keistenybių verta paminėti tai, kad šiame kompiuterių ir technologijų amžiuje, dokumentai Suomijoje vis dar siunčiami paštu. Popieriniai dokumentai! Suomiškos ”Sodros” popieriai, sąskaitos, darbo sutartys, algalapiai, buto nuomos sutartis… Ir pašto adreso pasikeitimas yra labai rimtas reikalas, nes neduokdie neinformuosi apie naują adresą, tai gali praleisti labai rimtų korespondencijų, pvz., iš savo banko, draudimo įmonės ar darbo. Nes buvai „informuotas paštu“ ir viską „žinai“. Kai krausčiausi gyventi į Lietuvą, pasinaudojau Suomijos pašto paslauga senuoju paštu siųstą korespondenciją persiųsti nauju adresu į Lietuvą. Visą mėnesį. Nemokamai. Nes elektroninis informavimas Suomijoje dar nenukonkuravo popierinio. Na, kai kuriuose srityse suomiai išties sau leidžia būti senamadiškiems… Bet jų lojalumas ir meilė Tvarkai nusipelnė jau atskiros temos 🙂