Tvarumas su sentimentais

Pamenu, kai besimokydama Helsinkyje rašiau savo magistrinį darbą apie tvarų nekilnojamo turto valdymą,  apsilankiau viename didžiausių Suomijos bankų paimti interviu iš tvarumo vadovės (ang. Head of Sustainability). Pradėjom kalbėti apie tvarumui reikalingus pokyčius, žmogiškąjį indėlį, iššūkius, ir ji man papasakojo, kaip šis bankas perėjo nuo senosios kabinetinės sistemos į naująją – atviro tipo biurą.

Daugybę metų banke dirbę žmonės buvo įpratę, kad visi sėdi savo kabinetuose. Pradedant nuo vadovų – erdviausiuose ir puošniausiuose, baigiant praktikantais ir tik ką pradėjusiais, kurie dalijosi kabinetą su 2-3 kolegom. Prie šios tvarkos visi žinojo, kas čia vadas, nes ant kabineto durų buvo parašytos pavardės, titulai ir pareigos. Ir vadovai be papildomų pastangų išlaikydavo valdžios pojūtį, nes jų kabinetai tarnavo kaip valdžios atributas. Tačiau atpūtę naujovių vėjai sudrebino šias lentutes, nes banko valdyba pradėjo svarstyti perėjimą prie atviro tipo biuro. Nes banko įvaizdis buvo teikti inovatyvias, šiuolaikiškas paslaugas savo klientams, todėl reikėjo žengti koja kojon su mada ir rodyti pavyzdį, kad inovatyvumas nėra tik marketinginės šnekos, bet ir vidinė organizacijos tvarka. Be to, kai kolektyvo narių neskiria kabinetų sienos, atsiranda daugiau atvirumo, dalijamasi žiniomis, daugiau bendraujama ir pan.

Taigi pakvipus pasikeitimams, pas mano kalbinamą tvarumo vadovę atėjo viena iš direktorių ir sako: „Klausykit, man šitie pokyčiai nepatinka. Dirbu šitam banke jau daug metų, esu įpratus turėt savo erdvę. Negi mes, vadovai, dirbsime su visais kartu vienoj erdvėj? Juk niekas tada nežinos, kas čia direktorius… Gal galime palikti bent vadovų kabinetus uždarus?“

Jos prašymas, deja, nebuvo išpildytas, nes pokyčiai turėjo apimti visus be išimties. Bet jiems prašant, vadovų perkraustymas į bendrą biurą buvo paliktas paskiausiai. Taigi kolektyvas pamažu pradėjo kraustytis į atvirą biurą, tik vadovai dar ne. Tuomet ta pati moteris vėl užsuko pas tvarumo vadovę ir sako: „Man nepatogu vėl jus trukdyti, bet gal jūs galit greičiau mus perkelti į tą atvirą biurą? Mums jau darosi nejauku, nes visi persikraustė, o mes, vadovai, likom atsiskyrę savo kabinetuose. Žmonės pradėjo keistai į mus žiūrėt…“

🙂

 

Taip mums bekalbant su tvarumo vadove, iškilo dar vienas klausimas, prie kurio aš vis laiks nuo laiko grįžtu. Ar tvarumas visada yra mažinimas, taupymas, modernizavimas? O ką daryti, kai tai neįmanoma? Pavyzdžiui, šio konkretaus banko valdžia buvo įsikūrusi pačiam Helsinkio centre (jei tai būtų Vilnius, sakyčiau senamiestyje, bet Helsinkyje senamiesčio nėra). Pastatas – senas, bet ilgus dešimtmečius priklausęs šiam bankui ir istoriškai ten visuomet buvo įsikūrusi banko valdžia. Tačiau šildymo išlaidos kosminės! Vidaus oro kokybė irgi tokia šiaip sau. Koridoriai siauroki, langai taip pat. Bet renovacija ribojama dėl pastato apsaugos reglamentų. Juk miesto centras. Be to, tai paties banko „veidas“ ir negali jo taip lengvai atsisakyti. Tuolab, kad ir nesinori. Tik reikėtų, nes tvarumo įvaizdis reikalauja rodyti taupymą, optimizaciją. Bet kaip tą padaryti, kai turimų vertybių ir istoriškai svarbių dalykų saugojimas yra svarbus pačios organizacijos identitetui, tačiau pokyčių vėjai kėsinasi įsisukti ir į juos? Ar tvarume yra vietos sentimentams?

Padiskutavusios šiuo klausimu, nutarėme, kad taip, sentimentai reikalingi, kad būtų išsaugota tai, kas reikšminga ir svarbu. Yra neliečiamų dalykų ir mūsų visų pareiga juos saugoti. Pasaulyje, kuriame viskas globalėja, labai svarbu išsaugoti tai, kas unikalu konkrečiai vietovei, kultūrai, organizacijai. Todėl kultūrinė dimensija vis dažniau minima, kaip ketvirtasis tvarumo pamatinis akmuo. Apie ekonominį, aplinkosauginį ir socialinį jau rašiau anksčiau. Pastebima, kad dėl vienodėjimo kulto nyksta kultūrinės vertybės. Pavyzdžiui, kai kurie vietinės kalbos žodžiai, tradiciniai patiekalai, nuo senų laikų tam tikrame regione vystytos technologijos, o savi, bet pasenę pastatai vieną dieną pavirsta blizgiais talpniais stiklainiais. Klausimas, ką galima padaryti, kad autentiškumo išliktų kuo daugiau, net ir pučiant stipriam pokyčių vėjui? Atsakymas toks – būtina integruoti autentiškus, savitus dalykus į naujoves. Kad jie nepelytų užmiršti kaip atgyvena, bet aktyviai prisidėtų prie tų pačių naujovių sėkmės. Nes kas gi mes be savo praeities?

Taigi tas bankas nutarė išsaugoti savo istorinį pastatą, nesvarbu, kad jo išlaikymas nemažai atsieina. Nesvarbu, kad jo aplinkosauginiai rodikliai daug žemiau, nei užsibrėžtas įmonės standartas. Bet šiame pastate saugoma organizacijos istorija, nuo kurios viskas kadaise ir prasidėjo. Kiti šio banko biurai – nauji ir modernūs, visiškai atitinkantys naujausias tendencijas. Taigi vienas kitas kultūrinis sentimentas tvarumui nemaišo. Be to, „galime sau tai leisti“, šypteli tvarumo vadovė,  baigdama pokalbį  🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *