Savo namų šeimininkas

Kas būtų namas be žmogaus? Tik erdvė tarp sienų. O žmogus namą daro namais. Namuose žmogus – šeimininkas. Savo erdvės šeimininkas. Todėl kiekvienas instinktyviai ieško savo erdvės. Nesvarbu nuosavos ar išnuomotos. Kabinete už uždarų durų, kaip seniau, ar bendroje su kolegomis erdvėje, kaip dabar madinga. Šeimininkui reikalingas savas plotas, nes be to nuosavybės jausmo, koks gi jis šeimininkas?

Namas šeimininkui savas. Toks panašus į jį patį. Su langais (akimis), per kuriuos stebi aplinką ir priima vidun dienos šviesą. Su sienomis (oda), kurios apsaugo nuo šilumos, šalčio ar vėjo išorėje. Su stogu (plaukais), kurie suteikia namui charakterio, ar tai būtų senovinė šiferio šukuosena, ar moderni, saulės elementais dengta „ševeliūra“. Namas kvėpuoja, šyla, vėsta, sensta. Visai kaip žmogus, kaip jo šeimininkas. O kai namie nėra šeimininko, nėra ir namų dvasios. Tai kas yra namas be žmogaus?

Bet namui reikia ne tik žmogaus. Jam reikia šeimininko, kuris juo rūpintųsi kaip pats savimi. Kad palaikytų jo sveikatą ir gerą savijautą, ir neleistų jam pasenti per anksti. Kiekvienas žmogus yra potencialus kažkurios erdvės šeimininkas, ne tik naudotojas (ar vartotojas), nes kurti namus yra mūsų žmogiška prigimtis. Ir net kai šiais laikais tampa madinga neprisirišti prie erdvės, naujoviškame biure neturėti savo darbo vietos, žmogus vis tiktai ilgisi to kažko savo. To kampo, kur jis yra Šeimininkas, ir kuris jam yra Namai.

Nes kas yra žmogus be namų? Ar jis šeimininkas? Savo gyvenimo, savo pasirinkimų, savo džiaugsmų ir vargų? Aš galvoju, kad žmogui sava erdvė tiesiog būtina, nes joje jis įprasmina savo buvimą. Išmoksta būti atsakingu už savo erdvę, būti šeimininku. Ir po to tą gebėjimą išsineša iš namų į darbus ir kitas veiklas. Jaučiasi ten kaip namie – patogiai, bet ir atsakingai. Pastebėkime, o ar dažnai taip jaučiamės už namų durų? Ar dažnai tausojame bendro naudojimo erdves lyg jos būtų mūsų namų tęsinys? Ar dažnai taupome vandenį ten, kur už jį nereikia mokėti. Ar uždarome po savęs duris ten, kur mūsų nejaudina šildymo kainos? Ar praeidami gatve pakeliame šiukšlę lyg savo virtuvėje?

Ir kai ateina metų šventės, jos visų pirma ateina pas Žmogų, o po to aplanko jo Namus. Nes tai, ką galvoja ir jaučia žmogus, perima ir jo namai. Todėl artėjančių švenčių proga linkiu neštis savo Namus su savimi visur, kur eisime. Jauskimės patogiai, bet būkime atsakingi už savo buvimą. Visai kaip toje erdvėje, kur mums ne vis vien. Nes iš tikrųjų tai mes juk gyvenam visur, ir mūsų Namai yra ten, kur mes esame Šeimininkaii 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *