Pastatai kaip medžiagų bankai

Ar kada pagalvojote, iš kelių elementų susideda pastatas? Tūkstančio, dviejų ar daugiau? Pasirodo, standartinis 5.000m2 pastatas turi mažiausiai 10,000 elementų! Įvertinus, kiek daug įvairiausių medžiagų yra panaudota pastato statybai, jį galima vadinti tikru medžiagų banku.

Tyrėjų grupė smagiu pavadinimu BAMB (Buildings as Materials Banks) būtent ir tiria tą daugybę pastato elementų ir siūlo naują požiūrį į pastatus – žvelgti į juos kaip į dideles Lego konstrukcijas, sudarytas iš tūkstančių atskirų kaladėlių. Tai visų pirma skirta atliepti į žiedinės ekonomikos keliamus iššūkius – mažinti statybinių atliekų kiekį ir jas grąžinti į gamybą ar antrinį panaudojimą kaip žaliavas. Tačiau yra ir kitų privalumų, kuriuos čia ir aptarsiu:

  • Skatinama pastatus projektuoti taip, kad kiekvienas panaudotas elementas turėtų savo identifikaciją (t.y., būtų žinomas jos gamintojas, modelis, kilmė, cheminė sudėtis, t.t.). Šiuo metu pastatų projektavimas pamažu pereina į BIM erdvę (Building Information Modeling). Kai yra žinoma kiekviena „Lego kaladėlė“, vartotojas nebeperka katės maiše. Jis perka patalpas/pastatą su aiškiomis charakteristikomis ir žino, kas slepiasi po apdailos sluoksniu ir ko iš tokio objekto gali tikėtis ateityje.
  • Visai kaip automobilio detalės, taip ir pastato elementai turi savo tarnavimo laiką. Kai kurios iš jų yra nudėvimos greičiau, jas tenka reguliariai keisti naujomis. Kai kurios – svarbiausios – turėtų tarnauti daug ilgiau. Bent taip tikisi daikto naudotojai. Tačiau net pats Henry Ford‘as kadaise paklausė savo mechanikų, kuri jo gamyklose gaminamų automobilių grandis silpniausia ir tuomet nurodė visas likusias dalis gaminti atitinkamai silpnesnes. Kas iš to, kad vienos detalės gali tarnauti amžinai, jei kitos pasensta vos per dešimtmetį? Taigi pastato elementų sąrašas leidžia numatyti jo silpniausias grandis ir būsimas reikalingas investicijas į atnaujinimus, remontą. Taip pat galima pamatyti, ar statytojas kažkur nepataupė. Tokiu būdu kokybė nebėra subjektyvi pirkėjo ir pardavėjo nuomonė, o faktais paremta informacija, ir pastato kokybę atspindi jo elementai.
  • Svarbiu dalyku tampa ne tik atskiros detalės, bet ir jų tarpusavio ryšys. T.y., kiek pastato reikia išardyti, kad pakeistum pasenusią detalę nauja? Kuo šis veiksmas paprastesnis, tuo aukštesnį „lankstumo“ laipsnį turi ši detalė, o taip pat ir visas pastatas. Paprastumo pavyzdys galėtų būti šviestuvo lemputė – perdegusią lemputę pakeisti nauja galima su minimaliomis pastangomis. Taigi kuo lankstesni pastato elementų ryšiai, tuo lengviau jį atnaujinti, palaikyti geros formos, sumažinti pastato išlaikymo išlaidas. O kuo objektas įmantresnis, tuo didesnės jo atnaujinimo sąnaudos.
  • Kai į pastatą žvelgiama kaip į iš elementų sudarytą konstrukciją, jo griovimas nebevirsta didžiuliu dulkių kamuoliu ir šiukšlių krūva, kurią geriausiu atveju galima panaudoti kaip pagrindą kitos statybvietės keliams. Tuomet pastato griovimas yra jo elementų išardymas, išmetant, atrenkant kas pasenę ir nebenaudinga, o vis dar tinkamus elementus perduodant pardavimui antrinėje rinkoje. Automobilio padangas juk galima įsigyti ir naujas, ir dėvėtas, kokių kas pageidauja. Kodėlgi neįsigijus geros kokybės pastato elementų iš antrų rankų? Pavyzdžiui, plieno sijų kokioje nors pastatų elementų elektroninėje parduotuvėje 🙂
  • Susiformavus stipriai statybinių atliekų-žaliavų rinkai, statytojai būtų suinteresuoti nebenaudoti „vienkartinių“ produktų, kuriuos kartą prilydžius, priklijavus, nebebus galima vėliau parduoti kitiems objektams. Pavyzdžiui, vietoj prilydomos stogo naudos rinktųsi čerpes, kuriasvėliau išmontavus galėtų sėkmingai parduoti antrinėje rinkoje. Arba rinktųsi produktus, kuriuos jų gyvavimo ciklo pabaigoje pasiimtų/supirktų jų gamintojas. Tokia praktika jau taikoma kai kurių gelžbetoninių elementų gamintojų Olandijoje.

Žinoma, principas „pastatai kaip medžiagų bankai“ remiasi prielaida, kad apsimoka atlikusius statybinius resursus panaudoti dar kartą ar grąžinti į gamybą. Tikrovė ne visai tokia. Klestint rytų Azijos pramonei, nauji elementai nukonkuruoja senus tiek kokybe, tiek kaina, ir savanoriškai toks persiorientavimas greičiausiai neįvyks. Tačiau čia įsijungia žiedinės ekonomikos principai, kurie pamažu skinasi kelią į Europos Sąjungos reglamentus, todėl tikėtina, kad ateityje būsime skatinami (savanoriškai arba privalomai) pakartotinai panaudoti dalį iš senų pastatų atlikusių elementų naujuose.

Tai, kas statytojų pasirinkimu įeina į pastato sudėtį, turi iš jos ir išeiti. Pageidautina be nuostolių (išmetimo į sąvartynus), kaip sako žiedinės ekonomikos principas.

Todėl galima tikėtis, kad „pastatai kaip medžiagų bankai“ iš esmės pagerins statybos praktiką – pirmenybė bus teikiama ilgiau tarnaujantiems, universalesniems, mechaniškai surenkamiems ir išardomiems elementams, patvarioms ir lėtai nusidėvinčioms medžiagoms. O mes, pirkėjai ir naudotojai, turėsime daugiau patikimos informacijos, kuri pravers, pavyzdžiui, perkant būstą, nes  žinosime, ar perkame ilgaamžį ir patikimą turtą, ir žodis „kokybė“ turės pagrindimą.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *