Gyventi nebijoti mirti

Tvarumas sako, kad šiandien turime veikti taip, kad neatimtume gero iš ateities kartų. Bet ar ne per dažnai atimame iš savęs, todėl ir ateities kartoms gėrio paliekame mažiau? Jei leistume sau viską, ko linkime vaikams ir anūkams, ar nebūtų tos ateities kartos dar laimingesnės?

Galbūt žmogus jaučiasi saugesnis, kai sukasi voverės rate, nepakeldamas akių į tolimesnę perspektyvą. Todėl trumparegiškumas taip įsišaknijęs mūsų aplinkoje. Judame tarsi ant vietos, be aiškios krypties suvokimo. O to priežastis yra gilesnė, nei mados ir tendencijos.

Manau, žmogus bijo mirties ir todėl įkrenta į niekad nesibaigiančios kasdienybės iliuziją kaip saugią užuovėją. Tai kas kad nuobodu, bet užtat atrodo, kad niekad nemirsiu. Kad visad eisiu į darbą, kas vakarą gaminsiu vakarienę, eisiu miegot, o ryte viską kartosiu iš naujo. O jei netyčia sulaužysiu šį saugų ritualą, mirtis ištiks anksčiau, nei įsivaizdavau. Staiga nebeliks pažįstamo voverės rato, senų įpročių, fone įprastų matyti veidų ir, žinoma, manęs pačios.

Gal tokios mirties bijome net labiau nei tos, po kurios nieko nelieka? Nes pačiam savo gyvenimą kurtis yra velniškai sunku, todėl labai baisu, jei tai teks daryti ne kartą, o du ar tris ar tiek, kiek reikės… Atsakomybė įpareigoja, todėl paprasčiau neleisti sau visko, ko norisi, bet baisu siekti, ir įkristi į patogią savo įpročių, senų tiesų žinojimo  ir kontrolės iliuziją. Pasitenkinti pirmu ir vieninteliu gyvenimo dubliu. Ir toli gražu ne kiekvienas nori išgirsti, kad galima gyventi kitaip, ir taip prisidėti tiek prie savo, tiek prie būsimų kartų gerovės. Deja, tą kitaip reikia susikurti pačiam. Ar beverta sakyti, kad tokiam žmogui tvarumas atrodo kaip kitoj galaktikoj skriejanti kometa?

O mes tik skubam, tik veikiam, tik griaunam, tik statom idant nepastebėtume visą iliuziją griaunančio pabaigos fakto. Kertam dar net nepasenusius medžius mieste, kad juos skubiai pakeistume jaunais ir perspektyviais, skirtais būsimoms miestiečių kartoms. Kad tie seni medžiai-stuobriai nebetrukdytų mėgautis iliuzija, kad niekas nesibaigia. Kaip mano draugei, medžių gelbėtojai, pasakė vienas savivaldybės tarnautojas: „Ponia, šį miestą kuriame ne jums, o jūsų anūkams, todėl senų medžių nesaugosime, o pakeisime juos naujais“. Nuostabu, kai miestas rūpinasi mūsų anūkais, bet mes irgi čia esame. Dar esame.

Iš savo patirties sakau – pastatai irgi projektuojami ir statomi ignoruojant jų būsimos senatvės faktą. Nors skaičiuojant ir naudojama 20-30 metų perspektyva, ji yra teorinė. Kas bus iš tikrųjų, šiandien niekam neįdomu (o gal baisu sužinoti). Juk reikia įtilpti į projekto laiko rėmus, greit suprojektuoti, pastatyti ir užpildyti pastatą nuomininkais. Šiandien. O kaip jau ten po kelių dešimtmečių klostysis reikalai… Tegu rūpinasi tie, kurie tada bus už tą pastatą atsakingi. Mes savo darbą padarėm ir skubam dirbti kitų darbų.

Kita vertus, kai ištraukiama pseudo ilgaamžiškumo korta, pavyzdžiui, kokios nors įmonės tikslai 2030-iesiems ar 2040-iesiems, tai irgi skamba kaip niekada sinonimas. Kaip pasakė viena pažįstama mergina, tokie tolimi planai yra per toli, kad motyvuotų šiandien. Jie tiesiog svetimi. Jie ne apie mus. Jie apie tuos anūkus, kurių dar nėra. O mes juk esame ir veikiame dabar.

Tai ką aš siūlau? Be abejonės, galvokime apie tuos 2030-uosius ar 2040-uosius, jie ateis ar su mumis ar be mūsų. Galvokime apie tuos tolimus planus, kurie šiandien gal labiau primena norus ir svajones. Ir kurkime savo šiandieną su ta ilgalaike perspektyva mintyse. Kurkime artimus, įvykdomus, motyvuojančius planus tokiam laikotarpiui, kuris mums yra apčiuopiamas, bet darykime tai iš tolimos perspektyvos. Neignoruokime pabaigos fakto, nes jis kiekvieną tikrai aplankys. Nebijokime to žinoti ir suprasti tam, kad kiekvienas šiandienos žingsnis būtų prasmingas ir pačių pasirinktas. Kurkime visų pirma sau patiems, tuomet ir anūkų laikas bus gražesnis.

Mielieji, o kur jūs dėtumėt kablelį sakinyje „Gyventi nebijoti mirti“?

Aš jį dėčiau po žodžio gyvenimas.

Gyventi, nebijoti mirti.

Sako, kas bijo mirti, tie bijo ir gyventi. O kadangi mirtis neišvengiamai aplanko, tai miršta negyvenę. Todėl drąsa gyventi yra vienintelis kelias, kad mažiau bijotume mirties. Tie, kurie savo saulėlydį palydi su šypsena, sako, kad džiaugiasi gyvenę iš širdies… Neabejoju, kad dėl to džiaugiasi ir jų vaikai, ir anūkai. Todėl siūlau tradicinę tvarumo sąvoką praplėsti šiuo sakiniu:

Tvarumas – tai kai iš širdies nugyventais SAVO gyvenimais praturtiname ateities kartų dienas.

🙂

2 atsakymai į “Gyventi nebijoti mirti”

  1. Jus cia rasote apie gyvenimo patirti. Kiek suprantu is jusu rasyniu, esate dar jauna . Sulaukite garbimgu 50 ar 60 metu , sukurkite seima, uzauginkite vaikus, va tada kalbekite apie gyvenimo patirti.

    1. Ponas Vytai, dėkoju už komentarą. O jei žinotumėte, kad esu vyresnė, ištekėjusi ir turiu vaikų, ar pasikeistų Jūsų požiūris į šio straipsnio turinį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *