Tvarumas prasideda nuo žmogaus

Žemei mūsų nereikia. Tai mums reikia Žemės, nes norim gyventi.

Kai pagalvoju, draugiškumas aplinkai kyla iš savanaudiškų paskatų. Tai mums reikia švaraus oro, kad galėtume kvėpuoti. Yra būtybių, kurios tokiomis išgyventų užterštomis sąlygomis, kuriomis mums būtų galas. Tai mes norim valgyti, todėl rūpinamės išsaugoti švarius ir derlingus dirbamos žemės plotus. Ir sveikų, žalių pastatų mums reikia dėl tos pačios priežasties – kad išliktume. Kiek įmanoma ilgiau. Ir tos romantikos žalume ne tiek ir daug, nes rūpinamės savo išlikimu. Žemė bus ir kai mūsų nebebus, bet kol mes dar esame, tai norėtųsi gyventi komfortiškai, ar ne? Todėl tvarumas yra apie mus ir dėl mūsų pačių.

Būti akivaizdžiai savanaudžiu žmonių visuomenėje nepriimtina, nes tai reiškia, kad kažko kažkam kliūva daugiau, nei kitiems, ir dažniausiai tas kažkas pats tai pasiima iš tų kitų. Bet aš sakau, kad savanaudiškumas gerąja prasme lygu atsakomybės. Jei pats sau rūpiu, tai pripažįstu, kad esu sau svarbus ir savimi rūpinuosi. O būdamas atsakingas už save, gal galiu kažką gero padaryti ir kitiems? Kad ir tai pačiai mūsų Žemei?

Problema ne tai, kad esame savanaudžiai, bet tai, kad naudos siekimas yra daugiausiai trumparegiškas. Vis dar. Problema ne tai, kad klimatas keičiasi. Juk vienintelis pastovus dalykas yra nuolatinė kaita. Problema ta, kad pokyčiai vyksta greičiau ir ekstremaliau, nei mums norisi, negu galime sukontroliuoti. Nes viena ranka semiame savo šaltinį, o kita jį nuodijame, turbūt iki galo neįsisąmonindami, kad tai mums jis reikalingas, o ne mes jam. Ir jei žmogus nori gyventi šioje planetoje kuo ilgiau ir patogiau, reikia būti iš tiesų savanaudiškam ir atsakingam už savo gerovę. Ne veltui tvarumas sako:

Šiandien veikime (gyvenkime) taip, kad ir rytoj gyvenimas mus džiugintų.

Neatsakingai pasidžiaugę šiandiena, šviesaus rytojaus galime ir neturėti. Tai ar čia mes draugiški aplinkai, ar aplinka mums? 🙂 Dėl ko saugome nykstančias rūšis, ledynus, šviežią orą ir gryną vandenį?

Vykstant pokyčiams, aplinka persitvarko ir be mūsų. Taip, kai kurios rūšys išnyks (kaip kad išnyko seniau), kai kurie žemėlapio kontūrai pasikeis (kaip kad jau pasikeitė daugybę kartų). Svarbiausias klausimas vis tiktai – kaip tai palies mus? Ar mes būsim rytoj? Ar būsim taip, kaip šiandien? Su žaluma, gyvybe vandenynuose, grynu oru (bent jau Lietuvoje) ir galimybe pasirinkti, ką valgysim, nes kol kas planetos meniu dar nesutrumpėjo.

Ir kai aš kalbu apie žalius pastatus, pastebiu, kad vis dar gajus požiūris, kad visų svarbiausia yra saugoti gamtą. Tarsi statytume tvarius būstus, biurus ir gamyklas su tikslu kažką apsaugoti 🙂 Ir todėl tie žali pastatai atrodo utopiškai, nes žmonės juk suvokia, kad gamtos neišsaugosi. Ji kinta kartu su nuolatiniais pokyčiais planetos ekosistemoje, ir mes vejamės kažką, ko neįmanoma pavyti.

Todėl aš sakau, kad žali pastatai yra visų pirma žmonėms. Žmonėms, kurie nori gyventi, rūpintis savimi, būti sveiki ir gerai jaustis. Sakyčiau, netgi savanaudiškiems žmonėms, kuriems rūpi jų rytojus. Juk tik mokėdami tinkamai pasirūpinti savimi, galime iš tikrųjų rūpintis gamta – savo namais. Tik supratę, ko linkime sau, galime padaryti kažką gero ir dėl kitų. Todėl aš sakau, kad tvarumas visų pirma yra draugiškumas žmogui, o po to jau ir aplinkai, nes pradėti reikia nuo savęs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *